Vieną dieną labai turtingos šeimos tėvas nusprendė sūnui parodyti, kaip gyvena neturtingi žmonės, todėl nusivežė jį į vietinį kaimą.

Jie praleido porą dienų ir naktų labai vargingai gyvenančioje šeimoje. Grįžtant namo, tėvas paklausė sūnaus: „Ar tau patiko kelionė?“ „Buvo nuostabu, tėveli!“, – atsakė berniukas.

„Ar pamatei, kaip gyvena neturtingi žmonės?“, – pasiteiravo tėvas. Sūnus linktelėjo galvą. Tada tėvas paklausė, ko ši kelionė išmokė berniuką, ką jis suprato.

Sūnus atsakė: „Aš pamačiau, kad mes turim vieną šunį, o jie turi keturis. Mes turime baseiną, kuris tęsiasi iki sodo vidurio, o jie turi upelį, kuris neturi galo

. Mūsų sodą apšviečia žibintai, o jiems naktį šviečia žvaigždės. Mes turime nedidelį kiemą, o jų kiemas tęsiasi iki horizonto.

Mes turime tarnus, kad mums padėtų, o jie dar ir kitiems padeda. Mes perkame maistą, o jie patys jį užsiaugina. Mūsų kiemas aptvertas apsaugine tvora, o jie turi draugus, kurie juos saugo“.

Berniuko tėvas ilgai tylėjo. Tada sūnus pažvelgė į jį ir tarė: „Ačiū tau, tėveli, kad parodei, kokie vargšai mes esame...“